In memoriam – Elena Brundzaitė-Baltrus (1945–2021)

In memoriam – Elena Brundzaitė-Baltrus (1945–2021)

2021 m. rugpjūčio 7 d. užgeso (po patirto insulto) LKAS narės Elenos Brundzaitės gyvybė. Anapilin iškeliavo intelektuali kraštovaizdžio architektė veteranė. Prisiminsime ją kaip aktyvią prancūzų kraštovaizdžio architekto E. Andrė (1840–1911) kūrybos tyrinėtoją, parkų estetikos ekspertę.

1968 m. E. Brundzaitė baigė tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas, KTU) Architektūros fakulteto studijas ir pradėjo dirbti Techninės estetikos institute. Nuo 1970 m. ji dirbo tuometiniame Paminklų konservavimo institute (vėliau – Paminklų restauravimo projektavimo institutas, PRPI), pasinėrė į parkotyros ir dvarų sodybų regeneravimo reikalus. Bene pirmieji jos projektai buvo Užutrakio parko parterio restauracijos projektas, Apytalaukio parko (Kėdainių r.), Jašiūnų parko (Šalčininkų r.) tvarkymo projektai. Vėliau ji parengė Šešuolėlių (Širvintų r.), Cirkliškio (Švenčionių r.) parkų regeneracijos projektus, tyrinėjo prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. André (1840–1911), kurio paveldas keturiuose Lietuvos grafų Tiškevičių dvaruose išsaugotas iki šių dienų, kūrybos principus. E. Brundzaitė, talkinama Prancūzijoje studijavusio savo tėvo botaniko Kazio Brundzos (1903–1991), 1970 m. buvo pirmoji profesionali šio pasaulinio garso kraštovaizdžio architekto kūrybos tyrinėtoja, propaguotoja, kai dar net gimtinėje Prancūzijoje šis parkų kūrėjas buvo užmirštas.

1986 m. E. Brundzaitė dalyvavo Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos (IFLA) kongrese Vengrijoje. 1996 m. IFLA kongresui Florencijoje (Italija) ji parengė išsamų straipsnį apie E. F. André kūrybos principus, kuris buvo publikuotas kongreso mokslo darbų leidinyje. Kraštovaizdžio estetika buvo jos mokslinių ir pedagoginių interesų laukas. Kaip rašo pati Elena, „Tėvo universitetas buvo Lietuvos gamta. Mano universitetas – Lietuvos istoriniai parkai. Būdama Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto aspirantė nagrinėjau temą „Lietuvos istorinių parkų regeneracija“. Turėjau aplankyti didžiąją dalį šių parkų ir fiksuoti jų būklę“.

E. André kūrybos temos E. Brundzaitė neapleido visą gyvenimą, nuo 1970 m. straipsnio Architektūros paminklų 1 tome (E. Brundzaitė, D. Juchnevičiūtė, E. Navys, „Palangos parko restauratorių darbo patirtis“) nuolat parašydama spaudai ar konferencijų leidiniams. Architektė ir kraštovaizdžio architektė E. Brundzaitė puikiai pajautė ir įvardijo E. F. André kompozicinius ir architektoninius privačių ir viešųjų parkų erdvės formavimo principus. Minėtinos šios jos publikacijos:

 – „E. André kūrybos principai“ (tezės rusų k. Maskvos architektūros institute, 1982 m. ir Paminklų konservavimo instituto leidinyje, 1984 m.);

– Straipsnis anglų k. 33-iojo IFLA kongreso Florencijoje (Italija) leidinyje, 1996;

– „Žaliojo grožio principai. Palangos parkui 100“, žurnale Arkitektas, 1997, Nr. 2–3;

– „Edouardo Andrė kūrybos principai“ tarptautinės konferencijos leidinyje Edouardo André šiaurės parkų kelias, 2011.

Gyvendama JAV E. Brundzaitė-Baltrus spausdinosi Amerikos lietuvių žurnale Technikos žodis, čia publikavo straipsnius apie Užutrakio parką (2000, Nr. 3), Palangos parko augaliją (2001, Nr. 3), apie tarptautinius renginius Lietuvoje: IFLA 39-ąjį kongresą Baltijos valstybėse, konferenciją „Parkų ir sodų kelias: patirtis ir europiniai projektai“.

Dar dvi svarbios E. Brundzaitės-Baltrus publikacijų temos – „Sapiegų dvaro parkas Vilniuje“ (Dienovidis, 2003 m. sausio 19 d.; pakartotas Literatūra ir menas elektroniniame portale 2011-10-17) ir straipsnis „Bernardinų sodas – istorinis želdynas“ Moksle ir gyvenime (2009, Nr. 2, p. 32–33). Čia autorė savo tyrimus iliustravo ir architektūriniais brėžiniais.

Realizuotų, įgyvendintų parkų ir kitų kraštovaizdžio objektų architektė turi nedaug – toks jau sovietinio laikotarpio kūrėjo likimas, tačiau darbas tuomečiame Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar VGTU, Vilnius Tech) Architektūros fakultete, vėliau kolegijose leido architektei ir kraštovaizdžio architektei palikti pėdsaką studentų širdyse ir sielose, nubrėžti kūrybinę liniją Lietuvos kraštovaizdžio architektūros praktikoje, eseistikoje.

Po sunkios ligos, ištikusios 1989 m., ir sėkmingo gydymo kraštovaizdžio architektė toliau domėjosi kraštovaizdžio kūryba. Senieji parkai, dvarų sodybos E. Brundzaitei-Baltrus buvo gyvenimo pašaukimas. Iš tėvų šeimos ir giminės ateinanti meno ir gamtos pajauta Eleną visada siejo su romantiškais kraštovaizdžiais ir menais – gamtos, architektūros, urbanistikos derme, ritmu ir išraiškos estetika. Todėl ji džiaugėsi bene 20 metų trukusia pažintimi ir antrąja santuoka su JAV gyvenusiu operos dainininku Leonu Baltrumi  (1933–2012), galimybėmis pažinti Vakarų pasaulio kultūrą ir meną.  

2014 m. vasaros pradžioje buvo išleistas Elenos Brundzaitės-Baltrus sudarytas XX a. aštuntojo dešimtmečio fotografijų albumas Romantizmą menantys parkai (Vilnius: E. F. André klubas Lietuvoje, 2014, 132 p.), jis vainikavo architektės ir kraštovaizdžio architektės darbą Lietuvos parkų labui ir tapo gražia menotyros reminiscencija. Šiame albume publikuojama dalis 1976–1977 m. Lietuvos dvarų parkų stebėsenos medžiagos – 60 vaizdų iš 23 dvarų parkų. Autorė ir sudarytoja parašė įvadinį straipsnį „Romantizmo epochos parkai“. Parkų ir dvarų sodybų vaizdai pristatomi ir palydimi trumpomis anotacijomis (komentarais) apie buvusius savininkus, parkų kūrėjus architektus ir kraštovaizdžio architektus, svarbiausius meninius bruožus. Ši medžiaga svarbi mums kaip ikonografinis šaltinis – romantiškųjų kraštovaizdžio siluetų ir kontūrų fiksacija, kompleksiškas žvilgsnis į XIX a. dvarų parkus sovietinio laikmečio ūkinio ir kultūrinio gyvenimo kontekste.

Paskutinius gyvenimo metus ir dienas po tragiškos jos vyro profesionalaus dainininko Leono Baltraus žūties ir turto tarp paveldėtojų dalybų Elena praleido jaukiame bute Vilniaus senamiestyje šeimos ir giminės relikvijų – daiktų, paveikslų, fotografijų ir istorinių dokumentų – apsuptyje. „Gyvenu kaip kokiame muziejuje, tik sveikatos trūksta viską deramai sutvarkyti… Ai, tegu daro kiti, kai numirsiu“ – yra kartojusi meniškos prigimties moteris savo draugams ir bičiuliams.

E. Brundzaitės-Baltrus kūrybinė biografija, projektinė ir pedagoginė veikla buvo aptarta ir pristatyta LKAS leidinyje Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai (2007), ji trumpai pristatyta ir knygos Romantizmą menantys parkai (2014) užsklandoje, taip pat  2015 m. leidinyje Kraštovaizdžio architektūra – profesijos horizontai ir sinergija, kituose leidiniuose.

Parengta pagal LKAS asocijuoto nario Stepono Deveikio publikaciją (2015)

* * * *

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga dėl Elenos Brundzaitės mirties reiškia gilią užuojautą velionės sūnui Algirdui Aleknai, broliui Stasiui Brundzai, kitiems velionės artimiesiems ir bičiuliams.

Atsisveikinti su velione kraštovaizdžio architekte Elena Brundzaite-Baltrus galima Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos 1 salėje (Paco g. 4) rugpjūčio 11 d. 17-21 val. ir 12 d. 8:30–13 val.; laidotuvės rugpjūčio 13 d. 13 val. Antakalnio kapinėse.

Tinklalapio veikimui palaikyti naudojami būtiniausi slapukai (angl. cookies), dar kitaip vadinami funkciniais slapukais.
Sutinku