Prof. habil. dr. Vladas Stauskas, fotografija iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos.
2022 m. gruodžio 21 d. sukanka 90 metų nuo Architektūros Riterio Vlado Stausko (1932–2014) gimimo. Glaustame tekste netilps išsamūs prof. habil. dr. Vlado Stausko spalvingos mokslininko ir architekto, kraštovaizdžio architekto, urbanisto biografijos ar veiklos aprašymai, mokslinių, pedagoginių ar visuomeninės veiklos pareigybių, vardų, regalijų sąrašas. Tokie aprašymai ir sąrašai iš esmės jau yra padaryti įvairių autorių ir prelegentų publikacijose (Naprytė, 2008; Vaitys et al., 2008; Petrulis ir Tutlytė, 2010; Bružas, 2013; Daunora, 2013). 2013 m. kraštovaizdžio architektūros forumo mokslo darbų leidinyje irgi pasidžiaugta prof. Vlado Stausko darbais ir 2012 m. išleista antologija „Architektūra, aplinka, atostogos“. Jo gyvenimo ir veiklos, kūrybos pėdsakų ir paveldo daugiausia sutinkame Lietuvos pajūryje – Palangoje, Neringoje.
V. Stauskas – Kauno politechnikumo (dabar – Kauno kolegija) architektūros specialybės absolventas (1951) ir Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Architektūros skyriaus absolventas (1957). Iki 1960 m. jis dirbo Miestų statybos projektavimo instituto (MSPI) Kauno filiale, 1961–1989 m. – Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute (LSAMTI), nuo 1968 m. buvo Rekreacinės ir landšafto architektūros sektoriaus vadovas, 1989–2010 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete (VDU), 1993–2001 m. buvo šio universiteto Menų fakulteto dekanas. Jis buvo pirmasis 1995 m. įsteigtos Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) pirmininkas (1995–1999), vėliau (2005) apdovanotas LKAS garbės ženklu „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“. Be šio apdovanojimo yra pelnęs Architektūros Riterio garbės vardą ir ordiną (Lietuvos architektų sąjunga, 2003), garbės vardą „Metų architektas rekreacinėje architektūroje“ (2006); apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2003). Apdovanojimų pynę gražiai vainikuoja Vyriausybės kultūros ir meno premija už gyvenimo pasiekimus kraštovaizdžio architektūros srityje (2013). Vladas Stauskas su bendraautoriais yra ir ankstesnių valstybinių premijų laureatas: už Lietuvos poilsio ir turizmo zonų sistemą (1968) bei už Kauno miesto buvusios J. Janonio (dabar Vienybės) aikštės architektūrinį ansamblį (1976).
Reikšmingiausias prof. V. Stausko kaip architektūros mokslininko indėlis yra jo pasiūlyta kraštovaizdžio formavimo ir rekreacinės architektūros teorija. V. Stauskas vienas pirmųjų (1968–1976) apibrėžė rekreacinės architektūros objektą, uždavinius, urbanistinius poilsio rajonų ir centrų principus. V. Stauskas parengė ir publikavo išties daug šios srities darbų įvairiomis kalbomis – tarp jų tris knygas, per 200 mokslinių straipsnių, pranešimus skaitė bene 80 tarptautinių ir per 50 Lietuvos konferencijų, parengė 50 mokslinių tyrimų ataskaitų, apie 90 architektūros ir kraštotvarkos projektų, buvo 11 apgintų disertacijų mokslinis vadovas, dar kelias konsultavo. V. Stausko darbų ataskaitos dažniausiai turi kompleksinio mokslinio ir projektinio darbo formą, pasižymi nuoseklia metodologija.
V. Stauskas su kitais bendraautoriais parengė Neringos miesto (1968, 1980), Kuršių nerijos nacionalinio parko (1994, 2008), Palangos (1988) bendruosius planus, poilsio kompleksų detalaus suplanavimo projektus, Aukštaitijos nacionalinio parko suplanavimo (1971), Lietuvos gamtos apsaugos, kraštotvarkos ir rekreacinės sistemos (1983) schemas, Lietuvos nacionalinę kultūrinio turizmo plėtros programą (1998). Palangoje iki vėlyvojo sovietmečio laikytasi architekto V. Stausko vadovaujamos grupės 1970 m. parengto strateginio vystymo plano ir sprendimų, numačiusių ne linijinį, bet lizdinį miesto kurorto plėtros modelį. Tarp senosios Palangos ir Šventosios buvo numatyti stambūs poilsio kompleksai, savotiški urbanistiniai lizdai: Vanagupė, Kunigunda (Kunigiškiai), Montė (Monciškės) su juos skiriančiais žaliaisiais koridoriais – parkais. Žalieji koridoriai buvo „užmiršti“ ir sumenko žemės reformos ir privatizacijos laikais, grąžinus savininkams žemės sklypus. Ištisinė, padrika urbanizacija sujaukė Palangos rekreacinį potencialą.
Kolegos kraštovaizdžio architektai galėtų perfrazuoti architekto Leonardo Vaičio mintį: „Nors būdamas be galo veiklus, ambicingas, eruditas, meniškos prigimties, buvo blaškytas į įvairius postus ir pareigas, o kai kurias papildomai prisiimdamas pats, vis dėlto sugebėjo neišklysti iš to interesų lauko, kuris apibrėžiamas kraštovaizdžio architektūros (originale – architektūros) sąvoka“. Prof. V. Stausko moksliškai argumentuoti, analize pagrįsti tekstai gali būti puiki architektų ir kraštovaizdžio architektų mokymo ir mokymosi medžiaga. Nūdienos specialistui ir studijuojančiam jaunimui aktualūs ir reikalingi išlieka IFLA kongreso Argentinoje (1997) pranešimo pagrindu „Archiformos“ žurnale parengto straipsnio „Architektas kraštovaizdyje: svečias ar organizatorius“, kitų publikacijų teiginiai ir priesakas kolegoms: „Gražiausiuose krašto kampeliuose ypač reikalinga architektūros ir gamtos harmonija, čia architektūra negali būti vien daiktas savyje – ji čia yra daiktas gamtoje“.
Parengė Steponas Deveikis, 2022-12-20