Gražų ir brandų gyvenimo jubiliejų 2023 m. vasarą pasitinka mūsų kolegė, kraštovaizdžio architektė, Utenos savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė Jūratė Paragytė. Ji yra viena iš nuosekliausiai dirbančių kraštovaizdžio architektūros specialistų, želdynų tvarkymą Utenos mieste pradėjusi ir vykdžiusi nuo kraštovaizdžio planavimo procesų, želdynų sutvarkymo idėjų konkursų iki techninių projektų įgyvendinimo. Jūratės darbo rezultatai formuoja Utenos miesto identitetą – dėka sutvarkytų ir naujai įrengtų miesto parkų, poilsio erdvių Utenos miestas tapo garsus Lietuvoje ir Europoje. Čia semtis patirties atvyksta Lietuvos, Latvijos, kitų šalių specialistai.
Utenos rajono savivaldybės želdynų tvarkymo principai neabejotinai gali būti pavyzdžiu ir kitoms Lietuvos savivaldybėms. Utenos želdynai, pelnę 2012 m. Aplinkos ministerijos apdovanojimą „Už kraštovaizdį“, buvo nominuoti Europos Tarybos kraštovaizdžio apdovanojimo (Landscape Award) konkursui, kur sulaukė pripažinimo ir įvertinimo. Tarptautinė Europos Tarybos kraštovaizdžio apdovanojimų komisija įvertino Utenos miesto parkų sistemą ir Utenos savivaldybei 2013 m. paskyrė specialųjį žymenį „Už dėmesį miesto kraštovaizdžiui ir jo, kaip bendro turto puoselėjimą“.
Jūratė Paragytė gimė 1963 m. liepos 18 d. Vilniuje. 1981 m. baigė Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą, o 1985 m. – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. 1986–1992 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje kraštovaizdžio architektūrą. 1993 m. dirbo UAB „Želdynai“. Nuo 1994 m. dirba Utenos rajono savivaldybėje, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje, kraštovaizdžio architekte. Jūratė yra Utenos želdynų specialiojo plano iniciatorė ir bendraautorė (kartu su R. Pilkausku ir A. Žickiu, 1998). Šiame plane – Utenos želdynų schemoje buvo išnagrinėtas ir įvertintas miesto kraštovaizdis, pateikti pasiūlymai dėl parkų ribų, nustatytos gairės parkams planuoti. Vėliau želdynų schemos sprendiniai buvo papildyti ir perkelti į Utenos miesto teritorijos bendrąjį planą (UAB „Urbanistika“). Remiantis želdynų schemos siūlymais buvo rengiami parkų projektų konkursai, formuojamos parkų ribos.
Jūratė Paragytė yra Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) narė steigėja, ilgą laiką buvo (ir šiuo metu yra) LKAS valdybos narė, kuravo sąjungos biudžeto, narių mokesčių klausimus, organizavo LKAS narių profesines keliones į Vokietiją, Angliją ir kt. 2007 ir 2011 m. ji Utenoje organizavo seminarus „Želdynų erdvė“, kurių metu pristatė miesto želdynų tvarkymo pasiekimus ir problemas, LKAS nariai turėjo progą išsakyti profesionalią nuomonę vietos politikams ir miestiečiams. 2013 m. J. Paragytė apdovanota LKAS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ (registr. Nr. 8).
Nuo 1994 m., dirbdama Utenos rajono savivaldybėje, organizavo miesto želdynų teritorijų projektų konkursus: Utenos Miesto sodo, Utenio ir Rinkos aikščių, skvero prie paminklo Jonui Basanavičiui, Vyžuonaičio parko. Kaip Utenos kraštovaizdžio architektė ji ruošia užduotis želdynų teritorijų techniniams projektams rengti, projektuoja miesto želdinius, prižiūri želdinių įveisimo ir eksploatacijos darbus. Vien per 2002–2010 m. Jūratės Paragytės iniciatyva parengti ir įgyvendinti keturi dideli miesto parkų projektai (iš viso apie 50 ha) ir surengtas idėjų konkursas naujam miesto parkui projektuoti. Pagal Vytauto ir Euchridos Sipavičių projektą 2005 m. įrengtas Dauniškio parkas, pagal Regimanto Pilkausko ir Alberto Lamausko projektą sutvarkytas Miesto sodas (2006). Pagal UAB „Urbanistika“ ir UAB „Statybos strategija“ techninius projektus įrengtas Vyžuonos parkas (2010). Taip pat buvo sutvarkyta Krašuonos upės pakrantė (2009).
Jūratė Paragytė (kairėje) su kolege rūpinasi Utenos miesto želdynų kokybe.
Šiuo metu (2023 m.) viešos želdynų teritorijos Utenos mieste sudaro per 225 ha. Įgyvendinant kraštovaizdžio tvarkymo projektus, finansuojamus ES struktūrinių fondų lėšomis, tvarkomi nauji Rašės ir Vyžuonaičio parkai (projektų autoriai – Pilkauskai, UAB „Želdynai“, 2018), kiti miesto želdynai.
Kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė – inteligentiška, labai kukli, bet tvirta, tiesi ir nuoširdi asmenybė. Ji kruopščiu nuolatiniu sisteminiu darbu ir asmeniniu pavyzdžiu atskleidžia ir patvirtina kraštovaizdžio architekto profesijos svarbą, vaidmenį ir įtaką visuomenės gyvenime. Kolegos linki ir toliau puoselėti Utenos kraštovaizdžio objektus.
Vaiva Deveikienė
Apie Utenos želdynus
Apie Utenos želdynus būtų galima parašyti visą studiją ar monografiją. Šįkart pasitenkinsime ištrauka iš Regimanto Pilkausko rengiamos knygos – trečiojo trilogijos Miesto želdynų plėtotė tomo.
Utenėlės parkas Utenoje – vienas iš Jūratės Paragytės projektų
Parko projektą parengė UAB „Želdynai“ 1995 m. pagal Utenos rajono savivaldybės užsakymą. Projekto autoriai kraštovaizdžio architektai Regimantas Pilkauskas ir Jūratė Paragytė. Projektavimo užduotyje parkas vadinamas Senuoju parku.
Pagal projektavimo užduotį buvo išnagrinėta 95 ha teritorija nuo J. Basanavičiaus g. šiaurėje iki Molėtų g. pietuose. Rytinė riba ėjo Vilniaus keliu, o vakaruose – kur baigiasi miškas ir prasideda žemės ūkio naudmenos. Įvertinus šios teritorijos panaudojimo galimumus, parkui buvo išskirtas 16 ha sklypas prie J. Basanavičiaus g. ir M 1:500 buvo sudarytas jo tvarkymo pagrindinis planas.
Utenai būdingi ne tik kalvagūbriai, bet ir plačios tarpukalvės bei dubumos. Viena tokia dubuma per Uteną teka ir Utenėlė, kai kada vadinama ir Utenaite. Upelė išteka iš Utenaičio ežero esančio miesto pietuose, o įteka į Vyžuoną iš kairės pusės šiaurinėje miesto dalyje. Utenėlė žemupyje teka per smulkiai banguotą priesmėlingą lygumą, kurią vietomis paįvairina pelkėti duburiai ir ežerėliai.
Beveik visa projekte nagrinėjama teritorija ištisai apaugusi mišku ir tik palei upelį yra daug šlapių pievų, o pietinėje dalyje dar ir ariamos žemės lopinėlių. Miško medynai nagrinėjamoje teritorijoje buvo labai įvairūs. Miškas turėtų būti tvarkomas pagal ūkio tikslus. Per mišką galėtų nusidriekti slidininkų ir pėsčiųjų turistų maršrutai palei Utenėlę aukštyn ir pasiekti Utenos miesto ištakas – Narkūnų piliakalnį, vadinamą Utenio pilimi.
Utenėlės parkas kurį laiką buvo miesto vakariniame pakraštyje, tačiau pastačius Grybelių gyvenamąjį rajoną, jis iš visų pusių tapo apsuptas miesto statinių. Parko centre pakilesnėje vietoje stovėjo medinė estrada, prie jos erdvioje pievoje vykdavo dainų ir šokių šventės. Anksčiau pagrindinis įėjimas į parką buvo iš J. Basanavičiaus g. ir platus takas vedė prie estrados, kuris projekte išlieka. Ateityje didesnis judėjimas per parką turėtų vykti rytų-vakarų kryptimi, todėl per parką siūloma nutiesti du takus šia kryptimi. Svarbesnis turėtų tapti Vilniaus kelias, kuriuo seniau ėjo siaurasis geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai. Priešais parką buvo geležinkelio stotis, vandentiekio bokštas ir kita. Iki šiol šioje vietoje stovi prekinis vagonas, kuriame įrengta Tremtinių muziejaus ekspozicija.
Rytiniame parko pakraštyje palei Vilniaus kelią siūloma statyti keletą pastatų: visuomeninį prekybos pastatą, parko ūkio pastatą, tualetus, įrengti automobilių stovėjimo aikšteles.
Parko centre šalia vaikų žaidimų aikštelės numatyta pastatyti pieno kavinę.
Per šlapią pievą vingiuojantis upelis yra didžiausia parko vertybė ir įdomybė. Svarbiausia pasirūpinti prieigomis prie jo, o iš dalies ir rekonstruoti pakrančių želdinius. Pakrantėse vyraujantys baltalksniai pagal projektą buvo kertami ir jų vietoje sodinami juodalksniai.
Šis projektas iki galo nebuvo įgyvendintas. Apie 2005 m. estrada sudegė ir parko reikšmė Utenai sumenko.
Utenėlės parko Utenoje pagrindinis planas 1995 m. Autoriai Regimantas Pilkauskas ir Jūratė Paragytė
Išdėstymas: 1 – vasaros estrada; 2 – projektuojama kavinė; 3 – projektuojamas visuomeninis prekybos pastatas; 4 – prekybos-aptarnavimo aikštelė; 5 – projektuojama vaikų žaidimų aikštelė; 6 – projektuojama koplytstulpio vieta; 7 – laužavietė; 8 – projektuojamas ūkio pastatas; 9 – vandentiekio bokštas; 10 – Tremtinių vagonėlis