LKAS tikrajam nariui Romualdui Survilai 2022 m. sausio 10 d. sukako 80 metų. Sveikiname jubiliatą

LKAS tikrajam nariui Romualdui Survilai 2022 m. sausio 10 d. sukako 80 metų. Sveikiname jubiliatą

kurio šaunūs darbai paliko metodinį ir praktinį pėdsaką kraštovaizdžio formavimo ir tvarkymo baruose. Šiuo metu kolega Romualdas aktyviai darbuojasi profesinės spaudos ir leidybos srityje, priglobia ir kraštovaizdžio architektūros, kraštovaizdžio formavimo temas.

Žemėtvarkos ir kraštovaizdžio architektūros santykį nuo medžio pasodinimo iki GIS kuria žmonės.
Vienas jų – Romualdas Survila

 Neginčytiną žemėtvarkos, hidrotechninės melioracijos, kraštovaizdžio tvarkymo vaidmenį dar 1931 m. gražiai nusakė rašytojas ir dvasininkas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), parašydamas, kad „žemėtvarka – gražu“, o „netvarka laukuose tai kaip ir šiukšlės namie“.

Žemėtvarkos projektavimo institute nuo 1967 m. iki 2018 m. veikė su kraštovaizdžio architektūra susijęs padalinys, įvairiais pavadinimais ir organizacijos formomis (grupė, sektorius, savarankiškas skyrius), palikdamas ryškų pėdsaką Lietuvos kraštovaizdžio, ypač kaimo kraštovaizdžio formavimo baruose. Pirmieji jo darbai buvo susiję su kaimo gyvenviečių aplinkos tvarkymu, apželdinimu. Palaipsniui buvo pereita prie didesnių teritorinių vienetų planavimo ir projektavimo, kraštotvarkos darbų – ūkinės veiklos reglamentavimo agrarinėse teritorijose, gamtos ir kultūros paveldo teritorijų inventorizavimo ir tvarkymo projektų, regioninių parkų planavimo schemų rengimo, duomenų bazių kūrimo ir valdymo.

Žemėtvarkos projektavimo instituto indėlis į kraštovaizdžio architektūros plėtrą Lietuvoje gana išsamiai aptartas 2020 m. keturių bendraautorių straipsnyje periodiniame mokslo darbų leidinyje Kraštovaizdžio architektūra – teorijos ir praktikos aspektai Nr. 1 (5). Šį indėlį kūrė žmonės – architektai, žemėtvarkos inžinieriai, geografai. Visi žinome Latvijos ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų Alfonso Kiškio (1910–1994) ir Rūtos Kiškės (1931–2000) darbus. Būtent A. Kiškis, Žemės ūkio ministerijos vadovų pakviestas iš Latvijos į Vilnių, 1967 m. rudenį ėmėsi vadovauti Želdynų projektavimo grupei.  A. Kiškis mielai vadovaudavo savo projektų įgyvendinimui ir kitus skatino taip daryti, teikė konsultacijas projektų užsakovams, ugdydamas aplinkos grožio suvokimą ir poreikį, parašė daug įdomių ir naudingų straipsnių.

1975 m. A. Kiškiui išėjus į pensiją, kraštovaizdžio architektūros darbams Žemėtvarkos projektavimo institute toliau vadovavo Alvydas Mituzas. Jis 1972–1988 m. dirbo projektų vyriausiuoju architektu (projektų vadovu), skyriaus vyriausiuoju architektu. Šioje grupėje ir sektoriuje profesionaliai augo kraštovaizdžio specialistai, dabartiniai Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nariai ir narės: Romualdas Survila, Milda Aidukaitė, Virginijus Skardžiukas, Vaiva Mačiulytė-Deveikienė, Steponas Deveikis, Neringa Jarašūnienė ir kiti. Nuo 1980 m. iki 1990 m. Želdynų sektoriuje žemėtvarkos skyriaus brigados vadovo, vėliau vyriausiojo projektų inžinieriaus pareigas ėjo R. Survila, kuris labai daug prisidėjo prie naujų metodinių pagrindų kūrimo ir vadovavimo projektuojant agrarinį kraštovaizdį, įgyvendinant parengtus želdynų, kraštovaizdžio architektūros projektus. Vėliau, nuo 1992 m. iki 2017 m. pabaigos sektoriui ir savarankiškam Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriui vadovavo kraštovaizdžio specialistė Rita Palčiauskaitė.

Apie kolegą Romualdą turime progą ir pareigą plačiau pakalbėti. Jis priklauso iškiliai ir veikliai, šiuo metu gyvenimo 80-metį pažyminčių žemėtvarkos inžinierių plejadai – 1959–1964 m. studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje laidai. Šios laidos absolventai buvo  prof. dr. Pranas Aleknavičius (1941–2021), R. Survila, Silvestras Staliūnas ir kiti ryškų pėdsaką žemėtvarkos ir kraštotvarkos, žemės reformos baruose palikę specialistai. R. Survila yra LKAS narys (1995), turintis meno kūrėjo statusą, aktyvus Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos narys nuo pat jos atkūrimo (1989), ilgametis žurnalo „Žemėtvarka ir hidrotechnika“ redakcijos darbuotojas (nuo 2010 m.), redaktoriaus pavaduotojas. Jis yra pareigingas, darbštus, didelės vidinės kultūros žmogus, daugelio straipsnių apie žemėtvarką, gamtos apsaugą, kraštovaizdžio architektūrą autorius. Gerai išmanydamas profesinius reikalus, mokėdamas bendrauti su žmonėmis, Romualdas yra pažįstamas ir savas tarp profesinių bendruomenių – žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių, kraštovaizdžio architektų – narių.

Romualdas Survila gimė 1942 m. sausio 10 d. Trakų rajone Račkūnų kaime, netoli Lentvario, kur tėvas Stasys Survila dirbo Trakų miškų urėdijos girininku. Giminės šaknys – Kėdainių rajone, iš kur Romualdo prosenelis Antanas Survila už dalyvavimą 1863 m. sukilime caro valdžios buvo ištremtas į Sibirą, Tomsko guberniją. Sibire gimė 7 sūnūs, tarp jų ir Romualdo senelis Kazimieras, ten jis augo, mokėsi Lenkijoje, vėliau įsidarbino miškininku grafų Platerių dvare Apse (dabar Baltarusija, Vitebsko sritis, Breslaujos rajonas). Apse gimė Romualdo tėvas, pratęsęs miškininko profesijos tradiciją giminėje. Stasys Survila buvo vienas iš 1941 m. birželio sukilimo organizatorių, dalyvių ir vadovų Lentvaryje. Pokario metais Survilų šeima gyveno Kėdainių r. Ąžuoloto girininkijoje, kur tėvas iki suėmimo ir įkalinimo 1948 m. pabaigoje dirbo girininku, šeima augino keturis sūnus. Išvežtas į Tolimųjų Rytų Kolymos lagerį Stasys Survila jame žuvo 1950 m. balandžio pradžioje.

Vyriausias Romualdo brolis Evaldas Survila (1939–2018) 1961 m. baigė miškų ūkio inžinieriaus studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA) ir visą gyvenimą dirbo miškininkystės pedagogu miškų ūkio technikume Vilniuje ir Kaune (dabar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija). Romualdas turėjo valdžios trukdžių stodamas į aukštąją mokyklą, tačiau su malonumu prisimena 1959 m. pradėtas studijas LŽŪA, turiningas praktikas tuomečiame Respublikiniame žemėtvarkos projektavimo institute. Tai buvo puiki proga susipažinti su Lietuva. Jam teko padirbėti ir Kazachstane rengiant topografines nuotraukas.  Studijų metais Romualdas fleita ir klarnetu grojo LŽŪA pučiamųjų instrumentų orkestre, taip pat Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakulteto kapeloje. Jis apdovanotas Lietuvos meno saviveiklos žymūno ženklu. Su orkestru ir kapela pakeliauta ir koncertuota įvairiose šalies vietovėse, dalyvauta orkestrų apžiūrose – konkursuose.  

Vienintelė R. Survilos darbovietė (iki 2010 m.)  – Žemėtvarkos institutas, nuo 1964 m., kai gavęs inžinieriaus diplomą jame įsidarbino. Netrukus buvo pašauktas karinėn tarnybon, vienerius metus tarnavo Saratovo srityje, tarnybos metu dirbo geodezininku tiesiant įvairias komunikacijas. Atlikęs karinę tarnybą, vėl tęsė darbą instituto Vilniaus žemėtvarkos skyriuje. Su valdžios (tiksliau, saugumo, KGB) kliūtimis R. Survila susidūrė ir besimokydamas neakivaizdinėje aspirantūroje Istorijos institute, kur buvo pradėjęs rengti mokslinį darbą apie XVI a. Valakų reformą. KGB pareigūnas rekomendavo jį pašalinti, o jeigu spyriotųsi – padaryti taip, kad aspirantas negalėtų naudotis šaltiniais ir disertacijos neapsigintų.

Nuo 1980 m. R. Survila dirbo instituto Želdynų projektavimo padalinyje. Šis įdomus darbas jam teikė profesinį pasitenkinimą, su kolegomis kartu išleido ne vieną metodinį leidinį kraštotvarkos klausimais. Tuometinė valdžia susirūpino melioracijos pasekmėmis, kai kraštovaizdyje įsivyravo nuplikinti laukai, neliko vienkiemių, o naujai plyname lauke kuriami kaimai sudarė prielaidas kaimo gyvenviečių aplinkos, gamybinių centrų aplinkos tvarkymo, želdinimo darbams. Buvo rengiami ūkių teritorijų plėtros ir kompleksinio tvarkymo bei želdynų tvarkymo (gyvenviečių, ūkinių fermų, esamų parkų tvarkymo ir naujų įrengimo, mažųjų architektūros objektų, sodybų tvarkymo) projektai. Gamybinių centrų tvarkymas buvo siejamas su funkciniu teritorijos zonavimu, kietų dangų ir želdinių zonų įrengimu. Nuo atskirų teritorijų pereita prie viso ūkio kompleksinio želdinimo schemų (M 1: 10 000). R. Survilos ir kitų specialistų iniciatyva buvo parengta tipinių situacijų kompleksinio želdinimo sprendinių metodika, išleista atskiru leidiniu (1988). Jame pateikiami biologinės įvairovės išsaugojimo ir gausinimo kausimai dideliuose agrariniuose masyvuose, racionalaus žemės naudojimo sprendimo būdai.

R. Survila – vienas iš septynių iniciatyvinės grupės narių (V. Stepulis, V. Čaplikas, A. Kepežėnas, R. Krupickas, K. Labanauskas, R. Survila, V. Markauskas) ir bendraautoris projekto, pagal kurį 1989 m. dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.) pasodintas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Apie šio ąžuolyno projekto kūrimą ir sodinimą išsamiai yra parašęs pats Romualdas, ne kartą apie ąžuolyno kūrimą rašė jo kolegos.

Tautos Atgimimo Ąžuolyno sodinimas. 1989 pavasaris. Iš kairės: Romualdas Survila, Algimantas Kepežėnas.

Valstybiniame žemėtvarkos institute buvo surinkta ir išanalizuota Ąžuolynui parinktos vietos kartografinė ir dirvožemio tyrimo medžiaga. 1989 m. sausio 9 d. Bartninkuose buvo pasirašytas Garbės protokolas, kuriame buvo aptarti dr. J. Basanavičiaus sodybos statinių atstatymo bei Ąžuolyno sodinimo klausimai. Šis Garbės protokolas tapo užduotimi projektavimo darbams. Bartninkų kolūkio 1989 m. vasario 9 d. visuotinio narių susirinkimo protokolu Nr.1 buvo nutarta skirti 30 ha žemės sklypą Ąžuolynui sodinti. Gretimai su Ąžuolynui parinkta vieta buvo vykdomas žemių melioravimo projektas, todėl nesunku buvo susitarti su Kauno ,,Hidroprojekto” specialistais, kad šie atliktų Ąžuolyno sklypo topografinę nuotrauką masteliu 1:2 000. Bartninkų kolūkis, pertvarkęs gretimai vykdomą žemės melioravimo projektą, numatė nutiesti 1,1 km kelią nuo kelio Bartninkai – Gražiškiai iki Ožkabalių kaimo ir iškasti prie sodybos apie 200 kv. m tvenkinį.

Visuomeniniais pagrindais Tautinio atgimimo ąžuolyno projektą parengė Valstybinio žemėtvarkos instituto tuomečio Kraštotvarkos ir želdynų sektoriaus  darbuotojai. Projekto želdiniai buvo parinkti pagal visus ekologiškai pilnavertės gamtinės aplinkos kūrimo kriterijus. 1994 m. buvo parengtas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno teritorijos planas kultūros paminklo statusui suteikti (autoriai J. Banionis, Ž. Mačionienė, R. Survila, R. Palčiauskaitė, J. Strolienė). Ši teritorija dabar ir ateityje turėtų būti įdomi ne tik kraštovaizdžio architektui ar teritorijų planavimo specialistui, bet ir etnologui kaip tautinio identiteto raiškos XX a. pabaigoje objektas, kupinas liaudiškos kraštovaizdžio formavimo tradicijos pėdsakų ir reminiscencijų. Miškininkas dendrologas čia ras didžiulę ąžuolų ir kitų medžių geografinės kilmės ir genofondo įvairovę – kokia puiki vieta tyrinėti medžių estetinius ir ekologinius bruožus ir savybes; etnografui atsiveria plati, spontaniška tautos iniciatyvos raiška, proginiai paminklai ir ženklai.

Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolyno dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje (Vilkaviškio r.) schema. Šaltinis: VŽI Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyrius.

 Simboliška ir tai, kad R. Survilai dirbant Žemėtvarkos instituto direktoriaus pavaduotoju (1998–2010) Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus specialistai 2000 metais parengė dar vieną ąžuolyno projektą, skirtą žemės reformos projektavimo darbų užbaigimo etapui. Šis projektas buvo įgyvendintas 2000 m. rugsėjo 26 d. ant vaizdingos kalvos Vilniaus rajone šalia Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, esančio Europos centro ženklo. Įveistas ąžuolynas simbolizavo Lietuvos žemėtvarkininkų ir miškotvarkininkų bendrą darbą atkuriant nuosavybę laisvam Lietuvos piliečiui. Ąžuolų parką sodino visų apskričių ir rajonų žemės reformą vykdantys specialistai, Žemės ūkio ministerijos, Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos specialistai. Sodino ir projekto autoriai. Parko paminklinį akmenį pastatė Vilniaus melioratoriai, ąžuolus parkui išaugino Kėdainių miškų urėdijos miškininkai.

Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolyno fragmentas, šiuolaikinis vaizdas. Šaltinis: portalas lnm.lt

Žemėtvarkos instituto direktoriaus pavaduotojas puikiai suprato, kad Instituto specialistų patirties įgijimui ir profesinio lygio kėlimui svarbūs yra dalyvavimas tarptautiniuose projektuose su užsienio specialistais. Tada buvo mokomasi ne tik naujų dalykų, bet ir bendravimo su laisvo nepriklausomo pasaulio atstovais. Laisva mintis, kitas žiūros ir matymo kampas, bendravimo kultūra buvo puiki profesinio augimo mokykla. Dalyvavimas Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio projekte „Žemės išteklių informacinės sistemos sukūrimas ilgalaikiam žemės naudojimui“ (1998), Danijos Vyriausybės finansuojamuose Apleistų žemės ūkio paskirties plotų apželdinimo (1999), Panemunių regioninio parko planavimo schemos rengimo (2000) projektuose padėjo pagrindus Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus pažangai.  Kaip prisimena ilgametė šio savarankiško skyriaus vadovė Rita Palčiauskaitė, „tikras išsigelbėjimas skyriui buvo darbai su saugomomis teritorijomis. 1992 m. įsteigus 30 regioninių parkų reikėjo parengti ribų planus M 1:10 000. O darėme tai labai primityviai – karpėme kolūkinius šviesoraštinius planus, guldėme ant grindų pakloto popierinio pagrindo ir klijavome. Po to šviesoraštinės darbuotojos S. Žambienė ir J. Karosienė atšviesdavo sulipdytą lapą, ir tada jau brėžėme parkų ribas. Gerokai vėliau perėjome prie saugomų teritorijų planavimo GIS programomis, duomenų bazių kūrimo. Prie to labai prisidėjo 1992 m. skyriuje pradėjusi dirbti ką tik studijas  Miškų fakultete baigusi Aušra Kitovienė (Lukševičiūtė), atsinešusi geras kompiuterines žinias“.

Romualdas visada buvo tokių projektų ir užduočių katalizatorius, aktyvatorius ir novatorius. Jo knygų lentynoje – su kitais bendraautoriais parengti metodiniai kraštovaizdžio tvarkymo leidiniai Ūkių kompleksinis želdinimas (1988), Taikomoji kraštotvarka (1998); jis buvo leidinių Tūkstantmečio knyga. Valstybinis žemėtvarkos institutas (2001), Žemėtvarka Lietuvoje (2004), Žemėtvarkos darbai (2006) sudarytojas, redaktorius ir vienas autorių. Šiam žmogui buvo ir liko labai svarbus žemėtvarkai paskirtas veiklos baras. Kokiose pareigose dirbtų, jis visada buvo atsakingas ir patriotiškas. Apie pasišventimą profesijai kalba įvertinimai. R. Survila yra Valstybinės premijos už Lietuvos nacionalinio parko žemėtvarkos projektus laureatas. Už nepriekaištingą darbą jis nekartą apdovanotas ir skatintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo Kaimo reikalų komiteto, Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos padėkomis. 2006 m. R. Survilos pavardė įrašyta į LŽHIS Garbės knygą, 2017 m. jam suteiktas LŽHIS Garbės nario vardas. Kraštovaizdžio architektūros sričiai R. Survila skiria dėmesio nuolat šia tema parašydamas žurnale Žemėtvarka ir hidrotechnika ir primindamas priedermę kolegoms parašyti kraštovaizdžio planavimo ir tvarkymo temomis profesiniam žurnalui.

2021 m. valstybės įmonė „Valstybės žemės fondas“, kadaise vadintas Respublikiniu žemėtvarkos projektavimo institutu (1961–1991), Valstybiniu žemėtvarkos institutu (1991–2010), minėjo 60 metų veiklos sukaktį. Su apgailestavimu matome, kaip per tuos metus dėl steigėjų ir aukštesnių institucijų sprendimo sumenko šios įstaigos prestižas ir atliekamų darbų mastai. Niekam nebereikalingi tapo ilgus metus kaupti dirvožemio, kartografijos, aerofotoplanų, aplinkos tvarkymo projektų ir kitokie archyvai, išmėtyti ir daugelį metų Žemėtvarkos muziejui rinkti eksponatai… Visa tai žmogui, ne vieną dešimtį metų besirūpinusiam šios srities ir profesijos specialistų darbais ir prestižu, skaudu matyti.

Kita vertus, žvelgiant į praeitį, džiugu prisiminti, kad tai buvo nepaprastai įdomūs, kūrybingi, nuolatinio tobulėjimo ir kilimo metai. Tai buvo metai, kupini susitikimų su iškiliais žmonėmis, kasdieninio darbo su kolegomis, su kuriais kurtos naujos metodikos, projektai, planai, tobulintos ir įsisavintos naujos technologijos. Galima sakyti, kad nuo 1967 m. įkurtos Želdynų projektavimo grupės iki Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus uždarymo (po 50 veiklos metų!) žemėtvarkos ir kraštotvarkos specialistų darbai tikrai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos kraštovaizdžio architektūros plėtotės (objekto ir turinio aspektu, kompetencijų aprėpties požiūriu). Romualdas Survila buvo šių darbų sūkuryje, jis buvo vedlys, jaučiantis istorinį paveldą ir nebijantis naujovių, mokantis projektuoti  ateitį.  

Su gražiu gyvenimo jubiliejumi, kolega Romualdai. Gyvuoki kartu su Tautinio atgimimo ąžuolais ir nuveiktų gerų darbų Lietuvos kraštovaizdyje vėriniu.
Steponas Deveikis, 
LKAS asocijuotas narys,
buvęs (1990–1992) Žemėtvarkos instituto Želdynų projektavimo sektoriaus vadovas

Tinklalapio veikimui palaikyti naudojami būtiniausi slapukai (angl. cookies), dar kitaip vadinami funkciniais slapukais.
Sutinku