2024 m. balandžio 6 d. Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto E. Levino centre įvyko Lietuvos kraštovaizdžio architektūros veterano Regimanto Pilkausko (g. 1939) veikalo Miesto želdynų plėtotė trečiosios dalies, knygos Želdynų projektavimas pristatymas. Pirmosios trilogijos dalys išleistos kiek anksčiau – 2019 m. (I. Miesto želdynai) ir 2020 m. (II. Kraštovaizdžio planavimas). Visos trys dalys puikiai parengtos, patraukliai sumaketuotos, gausiai iliustruotos (nuotraukos, brėžiniai, schemos), turi akademinius knygos struktūros sandus – literatūros ir šaltinių sąrašus, asmenvardžių ir aptartų projektų vietovardžių rodykles, pratarmes ir pabaigos žodžius, išsamias santraukas anglų kalba.
Medžiagą šiam trijų dalių veikalui, gyvenimo knygai (kaip taikliai ją pavadino dukra dr. Guoda Vaitukaitienė) autorius sukaupė per 60 veiklos metų dirbdamas miestų planavimo, želdynų projektavimo srityje, rašydamas projektų aiškinamuosius raštus, straipsnius, dalyvaudamas konferencijose, projektų konkursuose ir parodose, dirbdamas pedagoginį darbą įvairiose aukštosiose mokyklose – Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar VDU Žemės ūkio akademija), Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, Kauno technologijos universitete. Tiek pirmosios dalies pratarmėje (1, p. 6–9), kurioje autorius glaustai papasakoja asmeninę kūrybinės veiklos raidą, profesinio augimo ir brandos kelią, pristato mokytojus ir bendražygius, tiek antrosios dalies pabaigos žodyje (2, p. 281) autorius pabrėžia, kad trilogija parengta remiantis planais ir projektais, kuriuos ruošiant teko pačiam dalyvauti, kad stengiamasi nušviesti tai, ką autorius patyrė atlikdamas darbus arba iš arti regėjo, ką nuveikė kiti. Trilogija parašyta asmeninės retrospektyvos ir asmenio dalyvavimo bei asmeninių preferencijų pagrindu; ją galima ir reikia laikyti asmeninės kraštovaizdžio architekto ilgametės veiklos kronika, gyvenimo knyga. Todėl parengtas ir išleistas veikalas turi aiškų istorinį atspalvį, stiprų metodinį užtaisą; jis dabar ir ateityje bus įdomus tiems, kurie kada nors rašys Lietuvos kraštovaizdžio architektūros istoriją, domėsis projektų tęstinumu, mokysis kraštovaizdžio planavimo ir projektavimo pagrindų.
Į R. Pilkausko knygos pabaigtuvių ir pristatymo šventę susirinko šeimos nariai ir giminės, gausus kolegų ir bendražygių būrys. Įspūdžiais apie knygą ir kolegos Regimanto veiklą pasidalino dr. Liucijus Dringelis, Alvydas Žickis, Steponas Deveikis, dr. Akvilina Vaicekavičienė, Inesis Kiškis, Edmundas Kulikauskas ir kiti. Renginyje dalyvavo dendrologas dr. Laimutis Januškevičius, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, geografė dr. Giedrė Godienė ir kiti garbūs intelektualai, kraštovaizdžio puoselėjimo specialistai, gausus būrys Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narių. Svečių laukė ne tik nauja knyga, bet ir puikios vaišės.
Naujojoje knygoje plačiai aptariamos želdyno sudėtinės dalys: žemė, vanduo, klimato sąlygos, gyvūnija, augalai, įtaisiniai želdyne (3, p. 27–141). Aptardamas augalus R. Pilkauskas pakartoja anksčiau atskiru leidiniu Pagrindiniai augalai Lietuvos želdynams (2008, 2 leid. 2009) publikuotus pagrindinių medžių, krūmų ir vijoklių bei pagrindinių gėlių, žolių ir puskrūmių sąrašus (3, p. 75–85), apgailestauja dėl vietinių medžių ir krūmų sodinių stokos mūsų medelynuose, o tuo pačiu ir naujai kuriamuose želdynuose.
Per tris knygas autorius aptarė daug projektų ir istorinių želdynų tvarkymo sprendinių. Pabrėžtina, kad savo praktinėje veikloje ir savo veikale R. Pilkauskas nuosekliai laikosi želdynų planavimo ir projektavimo „darnoje su gamta“ principo pagal JAV prof. Jano McHargo (1920–2001) veikalą Design with Nature (1969) ir planavimo teoriją, išskiriančią ekologinį požiūrį kaip svarbų miesto sintaksės principą. „Tai planavimo būdas, kai viskas pradedama nuo kraštovaizdžio nagrinėjimo: išsiaiškinama vietovės raida, žemės paviršiaus formos, medžiagos ir dabar juose vykstanti būvių kaita. Būtina pripažinti ir reglamentais įtvirtinti statybai netinkamų plotų sampratą. Upių ir ežerų pakrantės, statūs šlaitai yra statybai netinkamos vietos, tačiau labai tinka žalumos plotams“, – paaiškino trilogijos autorius dar ankstesnėje knygoje.
Paskutinėje trilogijos dalyje R. Pilkauskas išdėsto požiūrį į paaugusių, o kartais ir senų medžių persodinimą. „Seni medžiai persodinimą išgyvena sunkiai, ilgai užtrunka, kol atauga jų šaknys, o vėliau ir greitai pasensta. Didelių medžių persodinimo šalininkai siekia greito efekto ir nekreipia dėmesio į dešimtimis kartų didesnes išlaidas. Pastatų architektams suaugę medžiai dažnai atrodo panašūs į gelžbetonio plokštes, kurias panaudojus paspartėja pastatų statybos. < … > Architektams labai pritaria senų medžių persodintojai, kurie yra įsigiję atitinkamus mechanizmus ir taip persodindami medžius gerai uždirba“ (3, p. 56). Puiku, kad knygos autorius pateikia keleto projektuotų ir pasodintų želdinių kismą, augimo chronologiją, savotišką „vaizdų juostą“, pvz., želdinių, pasodintų Žemės ūkio akademijos centrinių rūmų parteryje (3, p. 57).
R. Pilkauskas pasisako ir invazinių augalų rūšių sąrašo tema (3, p. 63–66), argumentuodamas savo abejones dėl baltažiedės robinijos (Robinia pseudoacacia L.), šluotinio sausakrūmio (Cytisus scoparius (L.) Link), varpinės medlievos (Amelanchier spicata (Lam.) K. Koch), raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa Thumb.) ir kitų įrašymo į šį sąrašą. Aplinkos ministerijos specialistai kažkaip perlenkė lazdą.
Trijų dalių veikalo literatūros sąrašuose nurodoma daug rankraštinių dokumentų. R. Pilkauskas analizuoja, aptaria daug projektų, kraštovaizdžio architektūros recenzijų ir protokolų, visada pateikdamas savo nuomonę, išvadas, apibendrinimus. Taip knyga tampa dokumentuotas ir iliustruotas liudijimas apie kadaise darytus darbus, projektus, vykusias diskusijas. Nemažai savo ir su bendraautoriais (pastaruoju metu dažnai su sūnumis Mantu ir Vainiumi, anksčiau su Liucijumi Dringeliu, Albertu Lamausku, Alvydu Žickiu ir kitais) kurtų projektų knygos autorius buvo paminėjęs ir aptaręs trilogijos 1 ir 2 dalyse, kitose publikacijose.
Pagrindinį naujosios dalies-knygos turinio sandą – želdynų projektų aptarimą ir analizę R. Pilkauskas pateikia vadovaudamasis vokiškąja tradicija paremta želdynų tipologija, išskirdamas visuotinius želdynus (arba universaliuosius) ir išskirtinius želdynus (arba specialiuosius). Šįkart pradedama Girdžių parko (Jurbarko r.) pristatymu – dėl šio parko projekto vyko ir teismo procesas (3, p. 142–144). Daug dėmesio R. Pilkauskas skiria tarptautiniam Paryžiaus Viletės parko (Parc de la Villette) kūrimo konkursui aprašyti ir analizuoti (3, p. 145–158). Su lietuvių kūrybine grupe projektą rengęs ir šiame konkurse 1982 m. dalyvavęs, Paryžiuje viešėjęs kraštovaizdžio architektas nekart yra publikavęs šio atvejo analizę, kritiškai vertinęs konkursą laimėjusį projektą. Aptariant Šiaulių Centrinio parko projektą plačiai pristatyta parko želdinių inventorizacija (planas M 1:500) ištisinio medžių (nuo 9 cm kamieno skersmens) įvertinimo metodu. Kolegų ir studentų dėmesio turėtų sulaukti Šiaulių Kulpės tvenkinio parko (28 ha, autoriai R. Pilkauskas ir A. Žickis), Kauno Aukštųjų Šančių Ąžuolyno (40 ha, UAB „Želdynai“, 2007), Vilniaus Vingio parko (M 1:2000, aut. R. Pilkauskas, J. Paragytė, V. Šeibokas, 1992), Vilniaus Lūžių parko (MSPI, 1983) projektų pristatymas ir aptarimas.
Kelmės Tūkstantmečio parke (projekto autoriai trys Pilkauskai, Regimantas, Mantas ir Vainius, 2015) ir kitų parkų (pvz., Šakių parkuose, autoriai trys Pilkauskai, 2017) drėgnose augavietėse siūloma sodinti juodalksnius (Alnus glutinosa Gaertn.), kurie yra gražūs Lietuvos medžiai. Vabalninko parko projekte (autoriai – trys Pilkauskai, 2016) „drėgnesnėse parko vietose siūloma pasodinti juodalksnių (Alnus glutinosa Gaertn.), < … > sausesnėse vietose, laikantis ekologinių ir estetinių principų, projektuojama sodinti paprastuosius ąžuolus (Quercus robur L.)“. Tokia tad nuosekli pagrindinių parko medžių parinkimo pozicija.
Visose trijose Miesto želdynų plėtotės dalyse daug dėmesio skiriama Utenos miesto parkų projektams. Trečioje knygoje aptariami Utenėlės parko (aut. R. Pilkauskas ir J. Paragytė, 1995), Vyžuonaičio parko (2010 ir 2013), Rašės parko (25,2 ha, aut. 3 Pilkauskai, 2018), Utenos miesto sodo (2,65 ha; aut. R. Pilkauskas, A. Lamauskas; 2002 – konkursas, 2004 – techninis projektas, 2009 – įgyvendintas) projektai. Išsamiai aptariamas (3, p. 232–237) Rokiškio miesto Laukupės slėnio tvarkymo projektas (6 ha, aut. R. ir V. Pilkauskai, 2019).
Plačiai eksponuojamas knygoje (3, p. 238–251) Melnragės kopų parkas (9,56 ha, autoriai trys Pilkauskai, 2017) išties vertas atskiro ir įdėmaus knygos skaitytojų žvilgsnio (ne tik knygoje, bet ir vietoje, in situ). Baltijos pajūrio kraštovaizdžio ekologijos išmanymas ir interpretacija yra tarptautinės reikšmės (bent jau šalyse aplink Baltiją) artefaktas.
Dar pirmoje trilogijos dalyje konkursų skirsnyje (1, p. 58–89) buvo aptarta arti 20 kraštovaizdžio tvarkymo konkursų, tarp jų ir kelis kartus „kartotas“ Lukiškių aikštės Vilniuje tvarkymo projektų konkursas, kurio rezultatai knygos autoriui paliko kartėlio nuosėdų ir nuoskaudų, kaip ir Vingrių šaltinių Vilniuje ar Ukmergės piliakalnio aplinkumos tvarkymo projektų konkursai ir jų rezultatai. Trečioje trilogijos dalyje aptariamas (3, p. 257–260) 2011 m. vykęs Misionierių sodų Vilniuje tvarkymo projektų konkursas (11 projektų, UAB „Želdynai“ pelnė 6 vietą).
Diskusijų ir nuomonių blyksniais pasižymi trečiosios knygos skverų ir aikščių tvarkymo projektų tema (3, p. 262–308). R. Pilkauskas skvero ir aikštės sąvokas vartoja kaip sinonimus („savo reikšme aikštė artima skvero sampratai“, p. 262). Vilniuje jis regi svarbius skverus: didžiausią skverą – Lukiškių aikštę (1951), buvusį Petro Cvirkos (1959) ir Šventaragio (2003). XX a. antroje pusėje kurti skverus buvusių turgaus aikščių vietose buvo būdinga daugeliui Lietuvos miestų ir miestelių: Utenoje turgaus aikštė tapo skveru ir vadinama Utenio aikšte (2004), Saldutiškyje (1997) ir Rietave (2005) – Laisvės aikšte. Daugumą skverų-aikščių projektų knygoje autorius aptaria su asmeninio kartėlio prieskoniu, tarp jų ir Utenos skverai-aikštės (3, p. 269–275), Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės projekto istorija (3, p. 276–282), Rietavo Laisvės aikštės ir skvero prie bažnyčios projektai (3, p. 283–284), Vilniaus Vingrių šaltinio konkursinis (2007) projektas. Daug UAB „Želdynai“ Vilniuje rengtų skverų projektų (2006) šiuo metu palaipsniui įgyvendinami.
Išskirtinių želdynų grupėje R. Pilkauskas rašo apie kapines – jis yra tikras kapinių projektų specialistas. Miesto kapinių planavimo temą (Vilniaus atvejį) R. Pilkauskas plačiai aptarė antroje trilogijos dalyje (2, p. 268–280); trečiojoje dalyje aptariamos Vilniaus Kairėnų miško kapinės, Liepynės (Liepkalnio) kapinės, Rokantiškių kapinių plėtra, Kauno Aukštųjų Šančių kapinės. Tiesa, šiame skyriuje plačiai pacituojamas architektas Eduardas Lozuraitis, Utenos miesto kapinių koplyčios ir kolumbariumo konkurso (2013) recenzentas (3, p. 331–336; ši jo recenzija publikuota ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbų 2008–2018 leidinyje).
Kitas išskirtinis želdynas – Druskininkų gydomosios fizinės kultūros parkas (3, p. 342–344), architekto L. Dringelio ir kraštovaizdžio architekto R. Pilkausko 1969 m. suprojektuota jo plėtra, apie šį projektą užsiminta dar pirmoje trilogijos dalyje (1, p. 40). Istorinių želdynų grupėje aptariami piliakalnių želdiniai (Ukmergės piliakalnis, Vilniaus pilies kalnas). Pateikiamas išsamus skirsnis „Medžiaga Palangos Birutės parko istorijai“ (3, p. 354–375); aptariamas Kauno Botanikos sodo (VDU Botanikos sodo) šiaurinės dalies plėtotės projektas (3, p. 376–382). Pristatomas Šiaulių rajono Ringuvėnų dvaro parko sutvarkymo techninis projektas (aut. 3 Pilkauskai, 2012), analizuojamas Marvos dvaro želdyno tvarkymas Kaune (R. Pilkauskas, 2002), Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų aplinkumos želdinių projektas (R. Pilkauskas, 1994) (3, p. 415–417), aptariami ir eksponuojami įvairių sodybų želdinimo projektai.
Bažnyčių šventorių knygos autorius nėra projektavęs (3, p. 418), tik lanko juos kaip katalikas. Todėl aptaria Vaškų bažnyčios šventoriaus maumedžius, Zapyškio gotikinės bažnyčios betono plynę, Vilniaus Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčios „linksmąjį šventorių“ (bažnyčios prieigų ir viešosios erdvės-skvero projektą). Įdomūs pastebėjimai ir subtilios įžvalgos. Vertingas savo turiniu ir įžvalgomis knygos skyrius „Želdynai susisiekimo plotuose“ (3, p. 428–445). Jame apie gatvių želdinius daug pamokančio parašyta, asmenine patirtimi ir stebėjimu pagrįstų argumentų išsakyta, pavyzdžių aptarta.
Jaunajam kraštovaizdžio architektui naudinga ir reikalinga skaityti visas tris Miesto želdynų plėtotės dalis (2019, 2020, 2024). Veikalą ir autorių reikia pagirti už gausias ir kokybiškas iliustracijas. Visose trilogijos dalyse pateikiama daug želdynų planų, projektinių vaizdų, maketų ir panoraminių nuotraukų. Skaitytojas gali susipažinti su leidinio autoriaus (su bendraautoriais) rengtų projektų medžiaga ne tik iš teksto, bet ir vaizdų, brėžinių. R. Pilkauskas visuose savo projektuose buvo ištikimas tikslingo ekologinio projektavimo šalininkas, ieškojo darnos su gamta ir gamtinėmis sąlygomis. Reikia prisiminti dar pirmoje trilogijos knygoje autoriaus išsakytą trumpą pastabą apie XX a. pabaigos kraštovaizdžio architektūrą: XX a. pabaigoje pradėjo reikštis postmodernistinis požiūris į kraštovaizdžio architektūrą – nesilaikoma vienos aiškios parko kūrimo sistemos; ryškiausias pavyzdys – Parc de la Villette Paryžiuje (1982, JAV architektas B. Tschumi); jame vyrauja ne gamtinės, o dirbtinės formos (1, p. 131). Tenka pažymėti, kad parkas mieste visada yra pertvarkyta gamta, sukurta gamta arba gamtos imitacija. Tie, kas lankė šį ir kitus naujus Paryžiaus parkus, patvirtins, kad jie buvo kuriami pramonės konversijos teritorijose, gamtos elementų juose pakanka, o konversijos ir parkų išraiškos formos – įvairialypės. XXI a. jau yra postmodernistinis amžius.
Naujoji knyga ir visa trilogija yra svarbus kraštovaizdžio architektūros literatūros leidybos faktas. Knyga plečia visuomenės ir profesionalų bendruomenės akiratį, teikia žinių apie želdynus ir jų kūrimą. Visa trilogija – trys leidinio dalys – atskleidė kraštovaizdžio architektūros esmę ir pagrindinius dėmenis, kraštovaizdžio architekto profesijos bruožus ir svarbą. Šios profesijos kompetencijų svarba savivaldybių administracijose, teritorijų kompleksinio planavimo, infrastruktūros vystymo procesuose yra vis labiau vertinama. Užbaigta Miesto želdynų plėtotės trilogija tapo reikšmingu kraštovaizdžio architektų, praktikuojančių ir dar tik studijuojančių, ir ne tik kraštovaizdžio architektų, bet ir miesto planuotojų, urbanistų, miesto inžinierių, arboristų studijų vadovėliu, išsamia antologija šiandienos ir ateities miestų želdynų specialistams.
Regimantas Pilkauskas užbaigdamas trilogiją Miesto želdynų plėtotė tokia išsamia, akademinės analizės kupina praktiko knyga įteikė sau, savo šeimos, bičiulių, kolegų ratui ir plačiajai visuomenei puikią dovaną 85-mečio metais. Trečioje trilogijos dalyje publikuojamos ir autobiografinės žinios (3, p. 476–478). Autorių belieka pasveikinti turiningo gyvenimo gražios sukakties proga, padėkoti už nuveiktus darbus ir palinkėti plurimos annos.
Steponas Deveikis, Vaiva Deveikienė, 2024 m. balandis