Kurtuvėnų pleneras: darbų ir sumanymų liko ir kitiems metams

Kurtuvėnų pleneras: darbų ir sumanymų liko ir kitiems metams

2018 m. rugpjūčio 4 d. popietę Kurtuvėnų dvaro svirno ekspozicijų salėje atidarant dailės (tapybos, skulptūros, grafikos) ir kraštovaizdžio architektūros plenero „Vietos dvasia ir vietos matymas 2018“ darbų parodą buvo pasidžiaugta kūrybinio darbo ir bendravimo su Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos vadovu Rimvydu Tamulaičiu, vyriausiuoju kraštotvarkininku Dariumi Ramančioniu, kitais specialistais savaite (nuo liepos 28 d. iki rugpjūčio 4 d.), padėkota vienų kitiems už geranorišką ir nuoširdų bendradarbiavimą, keitimąsi informacija, pagalbą, apgyvendinimą Jono ir Eglės Jankevičių kaimo turizmo sodyboje, maitinimą Kurtuvėnų smuklėje (savininkė ir šeimininkė Zosė Kalnikienė). Pasidžiaugta darbų ekspozicija ir pažadėta pratęsti nespėtus nuveikti darbus.

Parodos eksponatai  

Plenere dalyvavo ir darbus parodoje eksponavo Kristina Daniūnaitė, Aldona Dobrovolskienė, Liutauras Griežė, Karolis Grušas, Aušra Jasiukevičiūtė, Daiva Kairevičiūtė, Laimutė Širvydienė, Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis. Kaip ir kasmet, solidžiausia plenero „derliaus“ ir parodos dalis – tapybos darbai. Skirtinga darbų autorių meninė patirtis ir jausena teikia plačią temų ir dailės technikų spektrą. Netgi skulptoriai savo buvimą Kurtuvėnuose įprasmino tapybos drobėse. Dailininkė Daiva Kairevičiūtė maloniai nustebino gyvu ir pagauliu floros vaizdavimu. Nutapytas „Floros“ ciklas dvelkia tauriu, gal net bajorišku, prakilnumu ir sodriu vitališkumu.

Daiva Kairevičiūtė. Iš ciklo „Flora“, 2018

Kelionių vadovės, filologės Laimutės Širvydienės tapybos drobėse motyvo pakartojimas įvairia koloristika yra tarsi kraštovaizdžio spalvų dermės paieška. O jos greitopieša, eskizuojant pagauti Kurtuvėnų dvaro sodybos, miestelio vaizdai ir reportažinė stilistika grafikos lakštuose fiksuoja akimirkos įspūdį. Tapytojos Aldonos Dobrovolskienės drobės mūsų pleneruose pagarbiai užfiksuoja aplinkos vaizdus – spalvinė dermė ir raiška akademiškai nuosekli ir ori. Nutapytas Kurtuvėnų dvaro svirnas – realistinis darbas. Visai kitoks yra kitas jos tapybos darbas – abstrahuotas  vaizdinys, vingriu potėpiu pateikiantis ir įprasminantis Bubių apylinkių hidrografiją, Ventos ir Dubysos senslėnio kraštovaizdžio provaizdį – vandens tėkmių vingius („moksliškasis“ plenero terminas – Curvarum bubensis). Kristina Daniūnaitė neatsispyrė etnografiniams vietos ir daiktų ypatumams – jos darbuose materialusis vaizdas išgrynintas iki pirmapradžio provaizdžio, kupinas etnografinio nuosaikumo ir liaudiško tikrumo. Skulptorius Liutauras Griežė tapė koloristines abstrakcijas, Aušra Jasiukevičiūtė – vandeningo senslėnio ir Žemaičių aukštumos pašlaičių peizažus.

Kraštovaizdžio architektūros projektiniai pasiūlymai parodoje tėra idėja, konceptualus tekstas ir nuoroda, bet ne išbaigtas sprendinys. Informacija pamąstymui, sielos virpuliui, gal netgi prieštarai, kitokiai minčiai gimti padėsiantis artefaktas ant kartono stendo. Karolio Grušo užsidegimas padėti prikelti iš užmaršties Šaukėnų dvaro parką eksponuojamas atraminiu planu, parengtu pagal senąją ikonografiją (pernai Karolis panašų darbą nupiešė Taujėnų parke). Kolektyvinės plenero dalyvių ir regioninio parko direkcijos specialistų minties eskizas – Ventos ir Dubysos kanalo Bubių ruožo aktualizavimo ir tvarkymo programos eskizas, kuriame pasiūlyta vietovės pritaikymo pažintiniam turizmui programa ir priemonės.

Plenero dalyviai susipažino su Girnikų kalno, Svilės šaltinių, Šiaulių universiteto Botanikos sodo, Gėluvos ežero ir Barsukyno ozo kraštovaizdžiais. Tai, kas nebuvo perkelta į drobę ar popieriaus lakštą, liko kitiems metams. Tarp nenuveiktų darbų – viena kita žadėta erdvinio plastinio meno parafrazė ar idėja, Ventos ir Dubysos kanalo Bubių ruožo (mazgo) – daugianario kultūrinio paveldo komplekso – planavimo ir paminklinio pažymėjimo darbai. Apie tai pakalbėkime kiek plačiau.

VENTOS IR DUBYSOS KANALO aktualizavimas ir pritaikymas pažintiniam turizmui

Sudėtinga hidrotechninė sistema turėjo sujungti dvi upes, pakeisti Nemuno upyno laivybos galimybes, sukurti trūkstamą grandį vandens kelyje tarp Juodosios ir Baltijos jūrų. Tai senojo Abiejų Tautų Respublikos siekio „nuo jūros iki jūros“ ir vandens kelių planų nuo XVII a. techninis sprendinys, beveik įgyvendintas XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Sankt Peterburgo archyvuose yra išsaugoti šio projektinio sprendinio brėžiniai. Istorikai (pirmiausia Dangiras Mačiulis, 1995; 2002) turi sukaupę žinių ir publikacijų Ventos ir Dubysos kanalo (toliau – Kanalas) statybos tema. Sudėtingą techninį įrenginį 1825–1831 m. statė Rusijos imperijos kareiviai, vadovaujami projekto autoriaus pulkininko A. Rokosovskio.

Jungiamojo kanalo ir Žiemos uosto ties Bubiais projektas, pulk. A. Rokosovskio projekto (1825), saugomo  Sankt Peterburgo archyvuose (F 1487, ap. 14, b. 211), ištrauka  (iš D. Mačiulio tyrimų archyvo)

Bubių ruožas šioje techninėje sistemoje buvo svarbi grandis. Šiuo metu (po 190 metų!) tai yra labiausiai infrastruktūriškai pakeistas Kanalo ruožas. Senąjį susisiekimo vandeniu trasos sumanymą uždengė XX a. sausumos kelio infrastruktūra – tiltas, sankryžos nuovažos ir kt. Šiame ruože yra eksponuotinų XIX a. pradžios techninio paveldo ir vėlesnio, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios, kultūros paveldo objektų sankaupa. Tvarkybos darbai turėtų susieti kultūrinio paveldo raidos vietas ir segmentus į vizualiai suvokiamą ir intelektualiai apmąstomą daugianarį kultūros paveldo kompleksą.

Kaip teigia Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos specialistai, Kanalo segmento – Bubių žiemos uosto – vietos įveiklinimas papildytų jau sukurtą Kurtuvėnų regioninio parko pažintinio turizmo infrastruktūrą kaip jungiamoji grandis su kitais paveldo objektais, maršrutais, rekreacinėmis teritorijomis, gamtos vertybėmis. Kartu turi būti tvarkoma prie Kanalo esančių vertybių aplinka – Bubių istorinių gegužinių vieta, Kanalo kasėjų kapinaitės, grafų Zubovų miško parkas, senasis (XIX a.) ir naujasis tiltai, Bubių tuopos, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kapinės, kiti gamtos, istorijos paminklai. XX a. pradžioje čia dirbo ir Lietuvos specialistai – architektas studentas Feliksas Vizbaras (1880–1966) ir geografas hidrologas Steponas Kolupaila (1892–1964).

Šiame kultūros paveldo komplekse vykdytinos tokios kraštovaizdžio architektūros priemonės:

  1. Pažintinio tako – grunto ir vejos danga – formavimas;
  2. Tiltelio į grafų Zubovų miško parką atkūrimas (atstatymas);
  3. Miško parko priežiūros ir puoselėjimo darbai (sanitariniai ir kraštovaizdiniai kirtimai, takų, alėjų valymas ir pan.);
  4. Gegužinių vietos aikštės ir jos ženklų išsaugojimas (šienaujant ir valant nuo krūmų);
  5. Žiemos uosto akvatorijos atkūrimo arba žymėjimo programa:
    1. Visos arba dalies akvatorijos (100 m x 400 m x 1,5 m) atkūrimas;
    2. Iki bus nuspręsta atkurti akvatoriją, fiksuoti kranto (krantinės) liniją augalais;
    3. „Akvatorijos“ zonoje galima kurti žemės meno priemonėmis uosto imitacijas-skulptūras;
    4. Kitos kraštovaizdžio tvarkymo priemonės, išsaugant uosto akvatorijos įvaizdį.
  6. Apžvalgos vietų – regyklų įrengimas, viena žemutinė – krante, kita – naujojo tilto aukštyje, gal būt panaudojant tilto konstrukcijas;
  7. Paminklinis žymuo – granito (rapakivi) kubas (kaip ideali inžinerinė forma su plokštumomis informacijai).  

 Kaip sakyta, teikiamas Kanalo Bubių ruožo – daugianario kultūrinio paveldo komplekso – tvarkybos ir paminklinio pažymėjimo eskizas tėra idėja, konceptualus tekstas ir nuoroda, bet ne išbaigtas sprendinys. Tai kraštovaizdžio planavimo darbas, kurį reikėtų tęsti, detalizuoti techniniais projektais.

Savanorio Stasio Butkaus atminimo įamžinimas – 2019 metų užduotis

2017 m. Šiauliuose išleista kurtuvėniškio, Lietuvos kariuomenės savanorio, vėliau ilgamečio „Kario“ žurnalo ir kitų leidinių žurnalisto ir redaktoriaus Stasio Butkaus (1897–1961) atsiminimų knyga „Vyrai Gedimino kalne“ – jau trečioji laida, pirmoji išleista 1957 m. Vokietijoje, antroji – 1984 m. JAV, Čikagoje – paskatino pasidomėti šia neeiline asmenybe, dalyvavusia 1919 m. sausio 1 d. iškeliant Lietuvos trispalvę Vilniuje Gedimino pilies bokšte.

Būtina įamžinti jo atminimą Kurtuvėnuose. Tad plenero uždaviniu 2019-aisiais lieka paminklinių ženklų savanoriui S. Butkui kūrimas. Atminties ženklai S. Butkui galėtų būti keli. Pirmasis – memorialinė lenta, gal prie Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos ar informacijos centro (buvusio dvaro pastatų) sienos arba prie bažnyčios šventoriaus tvoros. Šioje lentoje turėtų būti užrašas: Kurtuvėnuose gimė ir iki 1919 m. gyveno Lietuvos kariuomenės savanoris Stasys Butkus (1897–1961). Amžina šlovė Tėvynės gynėjams.

Antrasis atminties ženklas – Kurtuvėnų kapinėse, gal būt netoli 1919 m. vėlų rudenį bermontininkų nužudytų partizanų kapo, turėtų būti įrengtas kenotafas (simbolinis kapas) su savanorio kapo kryžiumi ir užrašu: Stasys Butkus, 1897–1961. Palaidotas Amerikos žemėje. Norima ir planuojama parvežti jo palaikus į Lietuvą, tad toks simbolinis kapas ateityje galėtų tapti tikru didžiavyrio kapu. Trečias ženklas, išties tai pirmasis, jau yra savanoriams kurtuvėniškiams atminti akmenyje miestelio aikštėje priešais dvaro sodybą. Nebūtų tų ženklų per daug. Tokia atminties ženklų dėlionė sukurtų taurų pažinties su Kurtuvėnų istorija ratą.

Taigi, vienas kitas skulptorių sukurtas meninis elementas galėtų įamžinti Lietuvos kariuomenės savanorio ir žurnalisto S. Butkaus atminimą, taip pat skulptūriniu žymeniu pažymėti Ventos ir Dubysos kanalo Bubių ruožą ar kitą atkarpą. Yra apie ką pagalvoti ir dėl ko pasistengti kitų metų plenero dalyviams.   

Steponas Deveikis, 2018 m. plenero koordinatorius, 2018-10-30