Kraštovaizdžio architektų profesinės veiklos reguliavimas: nauji senų problemų sprendimai

Kraštovaizdžio architektų profesinės veiklos reguliavimas: nauji senų problemų sprendimai

Dr. Gintaras Stauskis, LKAS valdybos narys

2017 m. gegužės pradžioje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje suburta darbo grupė kraštovaizdžio architektų veiklos reguliavimo sukūrimo klausimams spręsti. Įsakymas dėl darbo grupės sudarymo prisegtas čia.  Septynių asmenų grupėje – du Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) atstovai, vienas iš Lietuvos architektų rūmų (LAR), likę – Aplinkos ministerijos (AM) atstovai; darbo grupės pirmininkė –  aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė.

Dar svarstant Architektūros įstatymo projektą (priimtas 2017 m. birželio pradžioje; apie tai lkas.lt rašyta) buvo akivaizdi sampratos ir pasitikėjimo takoskyra tarp architektų bendruomenės atstovų ir kraštovaizdžio architektų. Kai kas dar vadovaujasi archainiu kraštovaizdžio architektų veiklos supratimu ir nemato daugelyje šalių vykstančių ir į aukštesnę darbų kokybę vedančių profesijų sinergijos procesų. Kartu tapo akivaizdi ir kai kurių profesionalų propaguojama savo kąsnio gynimo ir „tarpdalykinių griovių“ gilinimo pozicija. Tai atrodo itin keistai, žinant, kad Tarptautinė kraštovaizdžio architektų federacija (IFLA) ir Tarptautinė architektų sąjunga (UIA) dar 2012 m. pasirašė abiejų profesijų bendradarbiavimo sutartį, kurioje nurodė gerbiančios viena kitą ir siekiančios bendradarbiavimo vardan aukštesnės kuriamos aplinkos kokybės.  Siekiant kiek sušvelninti tvyrančią priešpriešą Lietuvos Respublikos Seime LKAS iniciatyva 2017 m. birželio 5 d. surengta diskusiją architektų ir kraštovaizdžio architektų profesinio bendradarbiavimo klausimais. Diskusijos dalyviai turėjo puikią galimybę iš LKAS, AM ir LAR atstovų, dirbančių projektavimo, mokslo ir studijų bei savivaldos srityse, išgirsti apie abiejų profesijų sinergijos naudą.

AM sudarytos darbo grupės posėdžiuose, kurių iš viso įvyko trys, pirmiausia diskusija vyko apie kraštovaizdžio architektų profesinės veiklos objektą. Tradiciškai daug kas tai tapatina su želdinimu ir želdinių su kai kuriais smulkiais papildiniais projektavimu. Pasitelkę IFLA rekomendacijas, mokslo ir praktinių darbų pavyzdžius, rodėme kolegoms, kokius darbus dirba kraštovaizdžio architektai kaimyninėse šalyse. Po išsamaus pagrindimo AM atstovai sutiko pritarti mūsų apibrėžtoms pagrindinėms kraštovaizdžio architektų profesinės veiklos sritims:

  1. Urbanizuotos atvirosios (viešosios) erdvės planavimas, projektavimas ir tvarkyba.
  2. Kultūrinio kraštovaizdžių interpretavimas ir tvarkyba;
  3. Parkų ir sodų planavimas, projektavimas ir tvarkyba;
  4. Infrastruktūros objektų poveikio kraštovaizdžiui planavimas ir projektavimas;

Išsprendę šį seną rebusą ėmėmės esminių darbotvarkės klausimų apie kraštovaizdžio architektų profesinės veiklos reguliavimą. Apskritai šiuo klausimu valstybių praktika yra skirtinga. Mūsų kaimynai latviai iki šiol neturi ypatingo reguliavimo, tačiau turi pora dešimtmečių vykdomas normalias profesijos studijas Latvijos žemės ūkio universitete Jelgavoje, ir per tą laiką rinkoje dirbantys specialistai išsikovojo autoritetą, todėl yra kviečiami į įvairius projektus. Lietuvos atvejis daugeliu čia minėtų klausimų yra kitoks, įprastai kraštovaizdžio architektų vykdomas užduotis atlieka visi, kas netingi.

Profesinės veiklos reguliavimą apibrėžia tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai, tačiau konkrečiai kraštovaizdžio architektų veikla Lietuvoje apibrėžiama retai. Lietuvos profesijų klasifikatorius LPK 2012, kur pagrindiniame fizinių mokslų ir inžinerijos pogrupyje architektų, planuotojų, topografų ir dizainerių grupėje nurodyta ir kraštovaizdžio architekto profesija  (kodas 2162), išvardintos devynios šios profesijos veiklos sritys, yra kone vienintelis oficialus šios srities dokumentas. Aišku, didele paspirtimi tapo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta nauja studijų krypčių klasifikacija, kurioje atskiromis studijų kryptimis įvardintos architektūra ir kraštovaizdžio architektūra.

Profesinės kvalifikacijos reguliavimo atveju svarbu apibrėžti du dalykus: esminius reikalavimus profesinei kvalifikacijai pripažinti ir šio pripažinimo arba reguliavimo būdus. Pastarųjų dažniausiai yra taikomi du – arba atestavimas, arba profesijos vardo apsauga; gana efektyvūs yra abu. Taigi, teko labai aiškiai apibrėžti reikalavimus, kuriais vadovaujantis kraštovaizdžio architektų profesinė kvalifikacija galėtų būti valstybės pripažinta. Remdamiesi IFLA reikalavimais suformulavome ir darbo grupės posėdžiui pateikėme šiuos reikalavimus studijų, profesinės veiklos ir kvalifikacijos kėlimo sritims:

I. Išsilavinimas

1 a. Ne mažiau kaip 300 ECTS universitetinių studijų KA programoje (I ir II pakopos);

1 b. Perėjimo iš gretimų specialybių (geografijos J06, architektūros P09, žemės ūkio, kitų) atveju užskaitoma iki 60 ECTS iš ankstesnių studijų.

1 c. Profesinio perkvalifikavimo iš gretimų specialybių galimybė: papildomos išlyginamosios universitetinės kraštovaizdžio architektūros dalykų studijos mažiausiai 120 ECTS. Taikomi papildomi profesinės patirties reikalavimai (2b). 

 ECTS – 30 kontakto val. plius savarankiškas darbas

II. Profesinė patirtis

2 a. Mažiausiai dvejų metų profesinė patirtis dirbant kraštovaizdžio architektūros projektavimo, mokslo tyrimų ir studijų, planavimo ar priežiūros srityse (1a ir 1b  atvejais);

2 b Mažiausiai penkerių metų profesinė patirtis dirbant kraštovaizdžio architektūros projektavimo, mokslo tyrimų ir studijų, planavimo ar priežiūros srityse (1c atveju);

Planavimas,
Projektavimas,
Tyrimai,
Priežiūra.

III. Nuolatinis profesinis augimas

Privalomas mažiausiai 10 val. NPA mokymų per metus. Kvalifikacijos atestatas atnaujinamas kas 5 metai.

NPA-KA programa

www.cpd-la.eu

Prieštaraujančių šiam siūlymui nebuvo, nes tai tarptautinių organizacijų suformuluoti reikalavimai, pagrįsti ilgalaike skirtingų šalių patirtimi. Klausimas, kaip tai tiktų realiomis Lietuvos sąlygomis, tebėra atviras, nes daugiausia neaiškumo čia kelia jau keletą metų nebevykdomos kraštovaizdžio architektų studijos.

Kitas svarbus klausimas: kokias profesines užduotis gali vykdyti kraštovaizdžio architektas? Matyt, jos yra skirtingos priklausomai nuo to, ar kalbama apie vadovavimą tam tikroms techninės veiklos sritims, ar apie darbą kolektyve projekto dalies vykdytoju. Rėmėmės daugelio šalių patirtimi ir siūlėme tokias kraštovaizdžio architektų veiklos sritis:

  1. Teritorijų planavimo projekte: privalomas projekto dalies vadovas (PDV) kompleksiniuose (bendruosiuose, specialiuosiuose ir detaliuosiuose) planuose;
  2. Techniniame projekte:  privalomas PDV sklypo plano dalyje;
  3. Želdynų projektuose: projekto vadovas (PV) arba PDV atskirųjų ir priklausomųjų želdynų projektuose.

Akivaizdus požiūrio skirtumas išryškėjo diskutuojant, ar kraštovaizdžio architektų veikla patenka į Statybos įstatymo reguliavimo sritį. Gal kai kam  ir neaiškus šis klausimas, mums jis buvo akivaizdus ir aiškus net ir gana painių įstatymo sąvokų „miške“. Juk statiniai, kaip jie apibrėžiami EB Rinkos sąlygų direktyvoje ES 305/2011 (statiniai – pastatai ir inžineriniai statiniai), akivaizdžiai apima kraštovaizdžio architekto veiklos objektus  – viešąsias erdves, aikštes, infrastruktūros objektus. Kol kas Aplinkos ministerijos ir LAR atstovams ši akivaizdi mintis kelia daug abejonių dėl galimo galvos skausmo taisant susijusius teisės aktus. Suprantama, šios veiklos sritys turėtų būti konkrečiai įtvirtintos atitinkamais atestatais ar kitais asmens kvalifikacijos pripažinimo dokumentais.

Darbo grupė posėdžiuose aptarė visus dalykinius, teisinius klausimus, net ir galimus kai kurių reikalavimų įsigaliojimo terminus. Pasakyti, kad jutome draugišką LAR kolegų palaikymą išties sunku, tačiau matyt visa tai yra mūsų pačių namų darbai, kuriuos privalome atlikti. Liko svarbiausia – nuspręsti, kokiu būdu visa tai galima realizuoti. Svarstant Želdynų įstatymo ar kitų įstatymų keitimo ar papildymo klausimus kilo mintis eiti analogišku keliu, kaip ėjo architektai – parengti specialųjį įstatymą, greičiausiai, Kraštovaizdžio įstatymą, ir jame aptarti visus profesijos reguliavimo klausimus nuo veikos sričių, studijų, atestavimo, mokymų iki atsakomybės, etikos ir kitų dalykų. Malonu, kad šią mintį iškėlė ir palaikė darbo grupės vadovės pavaduotojas Marius Narmontas, kuriam kraštovaizdžio architektūros studijos, be abejo, paliko ryškų profesijos supratimo ženklą.

Po paskutinio darbo grupės posėdžio rugsėjį ilgai laukėme protokolo ir siūlymų Aplinkos ministrui, kaip spręsti svarstytas problemas. Nors darbo grupės vadovė nedalyvavo nė viename posėdyje, darbą pavyko baigti, o siūlymus ir paskutinį protokolą (pridedami)  galime  pateikti jums tik dabar.

Apibendrindamas manau, kad akivaizdu, jog kiekviena profesinė bendrija stengiasi saugoti ir ginti savo veiklos lauką ir nelinksta juo dalintis. Tačiau viliuosi, kad bendromis pastangomis pavyks visiems suprasti, kad mes kalbame apie aukštesnės projektų ir įgyvendinamų objektų kokybės siekį, o šiuo klausimu alternatyvų, matyt, nėra. Baigiamasis darbo grupės vadovės pasirašytas dokumentas mane kiek nuvylė. Siūlymuose Aplinkos ministrui ji pirmiausia siūlo visus darbo grupėje aptartus ir išdiskutuotus klausimus spręsti Želdynų įstatymo pakeitimais. Šis įstatymas išties suvaidino svarbų vaidmenį reguliuojant želdynų tvarkymo klausimus, tačiau jo rūbas yra aiškiai per siauras, kad sutalpintų visus kraštovaizdžio architektūros veiklos horizontus.

Taigi, atlikome LKAS sueigos pavedimą, iškėlėme klausimą, pateikėme IFLA ir tarptautinę praktiką atitinkančius pasiūlymus, kiek galėjome juos apgynėme. Toliau klausimas gula į politinių sprendimų vagą, kurios vingiai yra sunkiai nuspėjami net ir labai aiškiose situacijose. Belieka laikyti klausimą dėmesio centre, akylai stebėti politikų judesius šioje srityje ir tikėtis tolimesnės Aplinkos ministerijos paramos. Suprantama, labai svarbi ir mūsų visų nuomonė ir palaikymas. Lauksime jūsų atsiliepimų ir pasiūlymų.

 

2018-01-31